0%

Arūno Limanto savaitės komentaras


Mano kaimynas – įkyrus žmogus. Vos tik pamato mane, ir pradeda dejuoti: „Nežinau, kam čia tos algos auga, bet man tai ne“. Arba – „ekonomika nuolat auga, bet aš to nejaučiu“.

Ką atsakyti kaimynui?

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios nare Lietuva siekia tapti, prieš kelias dienas pranešė: pajamų nelygybė Lietuvoje išlieka didėlė, o skurdžiausių namų ūkių gyvenimo lygis per pastaruosius metus beveik nepagerėjo. Ir dar priduria: progresinių gyventojų pajamų mokesčio, turto mokesčių, kapitalo prieaugio mokesčių ir aplinkos mokesčių įvedimas padėtų sumažinti nelygybę.

Panašiai teigia ir Europos Komisija, paskelbusi eilinę savo ataskaitą Lietuvai: skurdas, nelygybė ir atskirtis Lietuvoje lieka viena didžiausių Europoje.

Nieko gero. Bet yra kuo ir piktai pasidžiaugti. Ir kaip čia neprisiminsi praėjusio rudens, kai paaiškėjo, kad pagaliau socialinė atskirtis, gresiantis skurdas apsėmė ir kai kurių Seimo narių apatinius žandikaulius.

Taip teigiu, nes tikiu Seimo Pirmininku.

Tuomet, rudenį, Seimui svarstant galimybę didinti (arba nedidinti) bazinį algos dydį politikams ir biudžetininkams, Seimo Pirmininkas Viktoras Pranskietis viešai, visai Lietuvai, pareiškė: „Bet kai aš išgirstu nuo scenos Seimo narį ar narę, kad aš negaliu nusipirkti normalaus rūbo, man tikrai gaila Seimo narių“.

Še tau, boba, ir Devintinės! Prisigyvenom. Iš 2000 eurų atlyginimo „į rankas“ (toks yra startinis garantuotas Seimo nario atlyginimas, plius kanceliarinės) nebeįmanoma apsirengti!

Pavardes, Seimo Pirmininke. Pavardes tų, kurie skursta Seime.

Aprengsim, apausim, paguosim. Sukursim vargstančių Seimo narių gelbėjimo fondą. Tokį, kaip Mozambiko vaikams. Tik gailestingumas ir kalėdinės labdaros akcijos išgelbės Lietuvą, nes nieko nėra graudžiau už pusnuogį, pusiau pridengtą Seimo narį ar narę. Juolab kad tokių, išties Seime skurstančių, manau, nedaug, gal vienas kitas.

Pagelbės mokytojai su savo vidutiniais atlyginimais. Neabejoju, kad nuošalyje neliks bibliotekininkai, pensininkai, vienišos mamos ir našlės. Ir visi, kurių mėnesio pajamos – minimumas arba mažiau.

Geras žmogus tas mūsų Seimo Pirmininkas, bet kam kalbėti tokias nesąmones apie rūbų neįstengiančius nusipirkti Seimo narius? Kam lygioje vietoje tapti gailestingu ciniku, jei toks iš tiesų nesi?

Nebaudžiamą cinizmą Lietuvoje gali sau leisti tik mažmenininkai ir didmenininkai. Kaip yra teigęs Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas, cituoju, „gamintojai produktų sudėtis pakoregavo atsižvelgiant į vartotojų poreikius“. Žodžiu, patys pirkėjai prisiprašė. Čia apie tai, kad produktų sudėtis Vakarų ir Rytų Europoje skiriasi, o kainos – ne.

Ir kaip čia neprisiminsi Šiaulių valdžios vyrų, teigusių, kad padidinti miesto autobusų bilietų kainas paprašė patys šiauliečiai. Cinizmo viršūnė.

Taigi kodėl didėja kainos, klausia įkyrus mano kaimynas?

Ogi todėl (vėl cituoju šalies prekybininkų vadą poną Vilimą), kad rinka traukiasi, žmonių ir nuperkamų prekių skaičius mažėja. Tiesiog prekybininkams nepaliekama kita išeitis – tik didinti kainas.

Va taip va. Ir papūskit jūs. Didinom ir didinsim kainas, kol patys susprogsim.

O gal viskas priešingai? Žmonės nebeišgyvena dėl pernelyg padidintų prekių bei paslaugų kainų ir emigruoja? Ir kas galėtų paneigti, kad Lietuvos ateitį labiausiai lemia apetitas pelnui. Statyti vežimą prieš arklį tapo madinga ir neabejotinai naudinga. O meluoti žmonėms tapo tiesiog kai kurių ponų ar suponėjusių politikų pareiga. Ir Šiauliuose, ir Vilniuje.

Grįžti atgal
Paveiksliukas
Aprašymas