0%

Arūno Limanto Savaitės komentaras 02 01


Politinis grožio konkursas prasideda. Čia – apie tolimus artimus Lietuvos Respublikos prezidento rinkimus, kurie vyks kitų metų pavasarį. Toli, pasakysite, dar tie rinkimai. Ir būsite teisūs. Bet neoficiali rinkimų kampanija jau prasidėjo, būsimieji kandidatai į prezidentus jau puošiasi ir gundo rinkėjus.

Oficialiai apie savo ketinimus yra paskelbę tik du: Valentinas Mazuronis ir Naglis Puteikis. Abu ir savo retorika, ir veikimo būdu – panašūs. Panašūs į vienišus vilkus, kurių medžioklės plotai sutampa: abu iš esmės nusitaikę į tą patį rinkėją. Į protesto balsus.

Visi kiti kandidatai (o jų – nors vežimu vežk) – kol kas neva tik nekaltai koketuoja ir lengvai flirtuoja su rinkėjais. Šie kandidatai kartoja (ir kažkodėl lyg netyčia labai dažnai kartoja): aš dar neapsisprendžiau, dar grįšime prie šios temos, apsispręsiu vėliau.

Neapsigaukime. Dauguma iš jų jau tikrai apsisprendę, o kai kurie – ir labai toli nubėgę Prezidentūros link.

Prie tokių kandidatų reikia priskirti šiandienos reitingų lyderį, banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą. Mano galva, jis startavo vienas pirmųjų, dar praėjusių metų liepą, kai daugeliui netikėtai pareiškė: reikia didinti minimalų mėnesio atlyginimą. Iki tol skambėdavo priešingi pareiškimai. Tai, ką ir kaip šiandien komunikuoja ponas Gitanas, tai, kad vos ne kasdien jį galima pamatyti televizijos laidose (ir ne tik kaip ekspertą ekonomistą), rodo: nusiteikta rimtai, dirba komunikacijos ir politinių strategijų profesionalų komanda.

Ar prezidento posto sieks premjeras Saulius Skvernelis? Šiandien atsakyčiau: taip, dalyvaus. Tai rodo ir jo noras daryti įtaką užsienio politikai. Tik lengva nebus. Premjeras juk. Už klaidas atleista nebus.

O Kauno meras Visvaldas Matijošaitis? Po paskutinių Visvaldo ir Sauliaus apsikeitimų viešais meilės laiškeliais panašu, kad Kauno meras nedalyvaus prezidento rinkimuose. Tik palaikys Saulių. Bet nedarykime skubotų išvadų. Gal ponai Visvaldas ir Saulius žaidžia tik gerai surežisuotą žaidimą, kurio pabaigą žino tik jie du.

Nepriklausomiems, o tiksliau, kabutėse – nepriklausomiems ir nepartiniams – kandidatams paprasčiau. Partijų kandidatai paaiškės vėliau: reikia susitarti partijų viduje.

Kokie bus konservatorių, socialdemokratų, liberalų kandidatai? Minimos pavardės – Vygaudas Ušackas, Žygimantas Pavilionis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Vytenis Andriukaitis, Vitalijus Gailius ir net Petras Auštrevičius. Dauguma šių politikų gali sugadinti nuotaiką ne vienam konkurentui, bet ir pradžiuginti tūkstančius rinkėjų. Susiklosčius palankioms aplinkybėms – net laimėti rinkimus.

Partijoms teks apsispręsti, kas kels kandidato į prezidentus vėliavą. Gali būti įdomybių, gali būti ir kitų pavardžių.

Politologai teigia, kad Prezidento rinkimų kovoje centro dešinėje bus iš tikrųjų tiršta. O aš manau, kad bus tiršta kairėje arba centro kairėje. Lietuvoje juk įprasta: patys labiausiai užkietėję dešinieji per rinkimus ar net iki jų labai sukairėja. Tampa kairesni už kairiuosius. Vėl girdėsime vieningą chorą: pensijas kelti, minimalų atlyginimą didinti, socialinę atskirtį ir skurdą mažinti, stabdyti emigraciją ir draugauti su kaimynais bei vienyti tautą.

Tik po rinkimų dažnai labai greitai dešinieji pasveiksta nuo kairiosios politikos. Išsigydo kairumo ligas tiesiog akimirksniu.

Taip apgaudinėjami mes, rinkėjai.

Ir todėl yra pavojus išrinkti katę maiše. Žmogų, kurio politinės pažiūros – neaiškios, gražiai paslėptos arba jų apskritai nėra. O tai reiškia, kad mes negalime žinoti, kas, kokie realūs tikslai ir veiksmai slypi po rinkimų pažadais ir šūkiais.

Todėl verta ir savęs, ir kandidatų paklausti: kam kandidatai išties atstovauja, atstovavo iki rinkimų? Kokie realūs darbai, o ne žodžiai?

Bet kuriuo atveju, labai tikėtina, kad šįkart prezidento rinkimai bus kaip niekada galingi. Turėsime iš ko pasirinkti. Ir jau šiandien akivaizdu, kad pergalė pirmajame rinkimų ture tikrai negarantuos pergalės antrajame rinkimų ture, negarantuos prezidento pareigų.

Iki prezidento rinkimų – dar beveik pusantrų metų. Iki rinkimų šimtai tūkstančių Lietuvos rinkėjų dar turi uždirbti keliolika atlyginimų, pensininkai – sulaukti keliolikos pensijų, mūsų vaikai užbaigti mokslo metus ir pradėti naujus. Dar turėsime nukasti bulves, nuskinti obuolius, kasdien pamaitinti savo šeimas. Gyvenimas – ne tik rinkimai, kurie vis dažniau tampa panašūs į gražiai supakuotus politinius grožio konkursus.

Vis dėlto nereiktų užmiršti: rinkimai – ne naujokų pratybų poligonas. Čia poligonas, kuriame šaudoma tikrais šoviniais.

Grįžti atgal
Paveiksliukas
Aprašymas